„Geležinis vilkas“ ir kitos (ne)laimės

Niekada negalvojau, kad pačios svarbiausios pratybos išvirs į dar vieną patirtį gydymo įstaigose. Bet prieš patekdama į jas, spėjau Pabradėje pabūti savaitę ir nors trumpai, bet tikrai ne šiaip sudalyvauti „Geležinio vilko“ pratybose.

Tai buvo didžiausios ir svarbiausios pratybos, todėl neapsieita be iškilmingų atidarymo ceremonijų. O po jų prasidėjo pasirengimas. Pratybos truko dvi savaites, pirmoji buvo neaktyvioji fazė arba, paprastai tariant, pasiruošimas, o antrąją savaitę jau vyko tikrieji mūšiai.

Kadangi siautė baisūs karščiai, nepasiėmiau žieminio miegmaišio. O naktimis pasirodo būna šalta, miegojom palapinėse ir jau patį pirmą rytą atsikėliau su raudona akimi. Nemažai žmonių sirgo tokiu virusu – pūliuoja akys arba, kaip aš tai vadinau, ,,išpūna“ akys. Bet aš nepanikuoju, nes čia, galima sakyti, paplūdimys, visur, kur gyvename smėlis. Ir net žiemą, kai buvo beveik sibirietiški šalčiai, sugebėjau jo prisitrinti ir kelias dienas vaikščioti raudona akim.

Taigi dalyvauju pirmosiose parengiamosiose pratybose. Mūsų, antra kuopa, ginasi. Mano skyriui pasisekė: mes saugome kuopos vadą, todėl važiuojame šarvuočiu. Beje, tai vienos paros žygis. Pirmoji diena praeina gana ramiai. Įsirengiame pozicijas, naktį budime. Tiesa, mano savijauta blogėja, naktį pradeda laužyti kaulus. Bet nekreipiu dėmesio, nes nuovargis miške kamuoja dažnai, todėl viską jam ir nurašau. Ryte irgi ramu. Ruošiame žemėlapio maketą (žemėlapio dalį, kurioje išsidėstę mūsų padaliniai). Čia pradedu suprasti, kad kažkas tikrai ne taip, nes apima visiška apatija. Visi skuba užbaigti maketą, o aš tarsi stebiu viską iš šono, sulėtintais judesiais ir mąstymu žiūriu ir nesuprantu. Tada tiesiog gulėjimas apkase – gal valandą, gal kelias. Nepamenu, nes ne kartą užmigau. Prasimerkiu, iš šono jau vienu kareivuku daugiau, prasimerkiu dar: kažkas iš mūsiškių eina pro šalį. Vienu metu pradeda vaidentis, kad priešas jau slenka link manęs. O tada iš tikrųjų prasideda.

Visur aplink aidi šūviai, bet man kol kas ramu, nes mes saugome vadą, frontas kažkur toli. Girdžiu: „paramediką!!!!”. Gal ir taip rėkė, gal pasigirdo, bet šiaip ar taip nereaguoju, nes aš tik paprastas šaulys-gelbėtojas. O tada, jau: „Marijaaaaa“. Visgi kvietė mane, bėgu (kiek man tai išeina). O čia sužeistas pirmo būrio vadas. Rankos dreba, skaitau kortelę: ten parašyta, kokie sužeidimai, ar turi sąmonę ir pan. Dėkoju aukštesnėms jėgoms, kad tik įpjovimai. Traukiu bintą, rankos beprotiškai dreba. Supranti, kad čia nėra jokios žaizdos, bet vis tiek. 

Grįžusi į apkasą, jau negaliu nurimti. Frontas artėja. Tada prilekia tas pats pirmojo būrio vadas ir šaukia kelis apkasus į puolimą. Tarp jų ir mane. Bėgu. Šaudau. Tada man rėkia, kad toje kalno pusėje saviškiai. Abejoju, kad kažką nušoviau, tikiuosi, kad bent ne saviškį. Atsitraukiame. 

Vėl esu savo apkase, o tada atsisuku ir matau, kad visi likę gyvi bėga. Trumpai apie gyvuosius ir mirusius. Šioms pratyboms visi gavo „Miles“ (integruotas lazerines mūšio sistemas). Jas dėjomės ant šalmo, ginklo ir taktinės liemenės. Nušautas karys pypsi, o tiksliau cypia. Dar buvo vertintojai, kurie irgi atliko giltinės vaidmenį. 

Taigi visi bėga, tai ir aš prisijungiu. Beveik nebeliko gyvųjų, o ir bėgant jų vis mažėja. Vienu metu sustojame atsišaudyti. O ką veikiu aš? Aišku jau esu mirtinai uždususi, todėl krentu bet kur. Rėkia: „Priedangą!”. Šliaužiu iki to prakeikto medžio, rodosi, visą amžinybę. Užstringa ginklas. Tuo tarpu pro šalį bėga ir it patrakę šaudo amerikiečiai. Mano „mailsas“ pradeda pypsėti. Čia ženklas, kad tuoj tuoj ir mane nušaus. O dar: „Ar tu išvis moki valdyti  ginklą?!”. 

Ir vėl bėgam. Viskas, nebegaliu, bet kažkaip pasiekiu paskutinę vietą. Nepamenu, kiek tiksliai liko ,,gyvų“ žmonių iš visos kuopos, gal apie 25. Manęs greičiausiai nenušovė, nes laksčiau, kaip višta su nukirsta galva, čia pasirodo visai nebloga taktika.

Tai buvo mano pirmos ir paskutinės pratybos „Geležiniame vilke“. Toliau mūsų kuopa puolė ir čia galėjau būti kuopos paramedike (laimingasis bintas turbūt pagelbėjo sudaryti įvaizdį, kad kažką suprantu). 

Iš tolesnių maniškių klajonių po gydymo įstaigas verta paminėti tik vieną įvykį. Praėjus kelioms dienoms po pratybų paaiškėja, kad nebegaliu net Pabradėje likti. Ten medpunktas neturi palatų, o sveikata vis blogėja. Pasikalbu su tėčiu. Jis piktas, nes nežinau ligos pavadinimo, nervinasi, kad sveikata vis blogėja, o aš jį raminu, kad jau vis tiek išveža atgal į civilizaciją ir pan. Išsikrauna mano telefonas, o geriausios mintys juk ateina po laiko. Juk galėjau tiesiog duoti telefoną pašnekėti su gydytoja (mano tėtis, beje, irgi gydytojas). Bet nemaniau, kad čia labai rimta. Galų gale, juk suaugęs žmogus esu.

Taigi guliu lovoje palapinėje, laukiu kol išveš. Staiga pakviečia mane į medpunktą. Ten gydytoja sėdi tokiu ramiu veidu ir sako: „Na, paskambino jūsų tėtis, tai rašau siuntimą iškart į Kauno infekcinę ligoninę“. Ką?! Kaip paskambino, kur paskambino, ar rėkė? Atsakymą sužinau, tik jau grįžusi į Ruklą. Nustebina budėtojos pasisakymas: „Na, tai kas jums nutiko. Nieko nesakyk, Marija, žinau, kas tau“. Kaip? Iš kur žino mano vardą? Medpunkte mano kortelę ir tyrimus žiūri jo vadas. O kai pagaliau pasikraunu telefoną, sužinau ir tiesą. Paskambinta buvo pačiam Krašto apsaugos ministrui, kuris ir į Pabradę paskambino. Pasirodo būna ne tik supermamytės, bet ir supertėčiai :). Kaltinti irgi negaliu, nes niekur nėra medikų/paramedikų kontaktų, ką jam žmogui panikos momente reikėjo daryti?

Grįžti atgal į įprastą dienotvarkę buvo sunku. Kurgi ta visur aukštinama motyvacija, kai praleidi svarbiausias pratybas ir paskutinį kovinį šaudymą? Nors buvo nuomonių, kad vis tiek tos pratybos man būtų buvusios per sunkios, o ir maniškis vadas turbūt lengviau atsipūtė be ,,žioplumo“ karalienės. Bet vis tiek. Buvo ir liūdna, ir apmaudu, ne tokį tarnybos galą įsivaizdavau. Kita vertus, sunku patikėti, kad liko jau mažiau nei dvi savaitės! Ir dar viena para miške. Kas ten žino, kas per ją nutiks.

Reklama

4 mintys apie “„Geležinis vilkas“ ir kitos (ne)laimės

  1. “sunku patikėti, kad liko jau mažiau nei dvi savaitės! Ir dar viena para miške. Kas ten žino, kas per ją nutiks.”

    Eiii, tai kaip viskas baigėsi, ar gyva likai? 😀 kas nutiko miške gero? Kažkaip skaičiau visą blog’ą ir gavosi, kaip filmas be pabaigos 😀

    Patinka

    1. Paskutinis įrašas, deja, nusėdo kompiuteryje, nes nepavyko kažkaip nebanaliai ir taip kaip noriu užbaigti istorijos. O ir pavyko visa tarnyba ne taip, kaip iš savęs tikėjausi, todėl liko be paskutinio taško. Gal bus proga pratęst 🙂 Paskutinė para irgi praėjo gana ramiai: pamenu, kad antrą dieną daug lijo. Tai tiek

      Patinka

      1. Et, lauksiu paskutinio įrašo 🙂 Patiko skaityt, susipažint iš arčiau kariuomenės atmosfera. “Pamenu, kad antrą dieną daug lijo. Tai tiek“ – skamba kaip ideali pabaiga su potekste į tęsinį ;]

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s