Pratybų žygiai

image

Šiandien paskutinė diena, kai išėjimas į mišką reiškė vieną parą. Rytoj vyks skyriaus (primenu-mažiausio vieneto) atsiskaitymas. Tai toks ne šiaip sau egzaminas, o super egzaminas, kuris truks tris dienas ir dvi naktis. O tuo tarpu verta apžvelgti iki tol nutikusius porą išėjimų į miškus.

Pirmasis buvo žygis arba nuolatinis ėjimas į priekį ir atgal. Sunku pasakyti, kiek nuėjome per parą, bet virš 30 km tai tikrai. Tai buvo beveik nuolatinis beprasmis žvilgsnis į žemę, nugaros ilsinimas bet kokia proga ir ginklas tomis progomis įremtas į batą. Jei pirma diena, kai nenutuokiau, kiek kilometrų nuėjome, buvo dar pusėtina, tai po beveik bemiegės nakties kuprinė su pilna žygio ekipuote ant pečių… Na, patys įsivaizduojate.

Šis žygis buvo ne išimtis iš mano ilgos serijos nedraugystės su vandenimi kariuomenėje. Tai yra pastovaus kur nors įkritimo ir užbridimo ar kankinančio troškulio.
 
Priėjome upelį, kuriuo perėjimas tik rąstu. Atsisuku į kolegą už nugaros ir sakau: “nu, žiauriai bijau“. O ten pasirodo mūsų būrio vadas. O jis nepasimetė: “man irgi baisoka“ ir šypsena. Čia atsipirkau tik pusėtinu kojos įmerkimu. O štai jau visai netoli namų įvirtau visu šonu su ginklu. Kelią pastojo nukirsti medžiai, virtę pelke. Pereiti reikėjo šokinėjant nuo rąsto ant rąsto. Nors vienas kolega leido laikytis už kuprinės, bet buvo kaip buvo.

Kitos pratybos buvo įdomios. Ėjome ne tiek daug ir vyko veiksmas. Mus puolė, mes puolėme, patekome į pasalą ir pan.

Labiausiai įsimininęs momentas – akimirkos iki puolimo (puola mus). Laukimas ir įtampa tvyro aplink. Sėdžiu toje pusėje, iš kurios turėtų pulti priešas. Ir tokioje tyloje lyg prieš audrą skardžiai miško pusėn nubarška skardinės – priešas nutraukė atotampą, jis šalia. Toliau tik šaudymai ir riksmai.

Šiose pratybose ir toliau tęsėsi mano draugystė. Nespėjome labai toli nužygiuoti, kai nusprendžiau, kad mano nervai neišlaikys dar vieno ėjimo per rąstą ir tiesiog brisiu tiesiai, juk negali būti gilu. O tada jau prireikė jungtinių pajėgų mane iš pelkėto upelio ištraukti. Kuprinę buvau susidėjusi savo nuožiūra ir antrų batų poros nepasiėmiau – nes, o kam jie? Kolegos ir čia padėjo: kas davė žvakutes, kas karabino paketą nuo sauso davinio, kas šiukšlių maišus kojoms. Teko ir su kojinėmis pasivaikščioti.

O dabar vėl laukimas prieš žygį ir šiokia tokia įtampa. Ką į kuprinę dėtis šįkart? Antrus batus – tai tikrai. Tą ir einu dabar daryti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s