Pirmas kartas

image

Po šio pirmojo karto praėjo jau labai nemažai laiko, bet niekaip nekilo rankos apie tai rašyti. Gal pradžiai vertėtų papasakoti, kas man yra medicinos punktas arba medpunktas. Eiti ten ir būti pliusu (sergančiuoju, nešiojančiu raudoną kryžių arba pliusą) – čia jau pasaulio pabaiga, taip man atrodė. Įvaizdis yra viskas, kad ta vieta tik silpnavaliams arba labai rimtų medprobelmų turintiems. O temperatūra man niekada neatrodė kažkokia neišsprendžiama problema. Pridėkime ir tai, kad sklando daug gandų apie ten dirbančius specialistus ir susidaro puikus kokteilis, kurio žmogus su sveiku protu ir motyvacija tikrai nenorės paragauti.

O prasidėjo viskas labai netikėtai. Lauke teko pabūti nemažai ir šaltuoju metų laiku, todėl maniau, kad man nieko nenutiks ir kad esu visiškai užsigrūdinusi. Užteko paprasto išvažiavimo į pusbrolių susitikimą, kad užpultų kažkoks blogas jausmas, vėliau išvirtęs į problemą.

Išgėriau „Coldrex“ ar kažko panašaus ir galvojau, kad viskas per naktį praeis. Bet ryte buvo tik blogiau. Tada rimtai pradėjau galvoti apie pasidavimą (kaip man tada atrodė). Bet juk šaudymas, jo pakaroti negali ir niekas nelauks kol pasveiksi. Ir tikrai nesigailiu, kad pasirinkau pastarąjį. Nors šaudžiau kaip visad, bet praktika juk padeda, taip? Be to, niekam nebuvo peršauta koja, o tai irgi pasiekimas.

O tada jau padariau klaidą. Po šaudymų reikėjo eiti tiesiai į Įstaigą. Bet aš nusprendžiau, kad pasveiksiu nors tu ką. Trumpai apibendrinant kitos dienos įvykius: vakare pagaliau pasimatavau temperatūrą. Kolegė mane rado kikenančią kampe. „Tai kiek temperatūros?!” O man tuo metu atrodė, kad nieko baisiai daug, tik 39,5. Dabar galvodama apie tą vakarą ir šiaip kvailą priešinimąsi, manau, kad tai buvo labai savanaudiška, nes tuo būdu galėjau užkrėsti kitus, o didvyrė menka buvau, nes galva gerokai svaigo ir išvis vos užlipdavau į ketvirtą aukštą.

Pasibaigė viskas labai paprastai. Apie mano temperatūrą buvo pranešta budėtojui, kuris pareiškė, kad per jo budėjimą niekas nemirs ir kad turiu varyti į medpunktą. Mane lydėjusi kolegė turbūt gailisi, kad jai teko šita užduotis, nes buvo nemenkai iškeikta ir beveik prakeikta, kad mane veda ten, kad dabar turėsiu ten likti per naktį ir t.t. Atėjus į vietą ten jau laukė nemaža eilė žmonių, o kol laukėme visą laiką blioviau. Taigi, kai mane pamatė vienas iš paramedikų, sugebėjo tik: „Kas tau atsitiko?!”. O tada pro šalį einančiam vaikinui budinti sesutė sako: „Jam lašelinę“. O  viešpatie! Tada dar labiau ašaros pradėjo byrėti, o kolegė išklausė naują virtinę prakeiksmų, kad jei ir manęs tas laukia, tai ji pasigailėsianti, kad mane įskundė. Šiaip adatų nebijau, tad dėl šio priepuolio kaltinu tik temperatūrą ir tik ją.

Tolesni vakaro įvykiai vyko labai logiška seka. Be abejo, likau medpunkte per naktį, be abejo gavau lašelinę. Beje, kai ją man statė vėl puoliau bliauti. Išsigandusi sesutė klausė, ar taip skauda. Visai neskaudėjo, bet buvo baisiai savęs gaila.

Kitą rytą susipakavau visą savo mantą ir pas gydytojus ėjau su mintimi, kad daugiau čia neliksiu. Mane pamačiusi sesutė tik pakikeno ir patarė daiktus pasilikti palatoje. Deja, ir čia ji buvo teisi, nes medpunkte likau beveik visai savaitei ir gavau dar lašelinių. Ten budintis personalas buvo super malonūs žmonės ir savo darbą dirbo labai nuoširdžiai.

O šiaip buvau įsitikinusi, kad čia kelių dienų klausimas ir lėksiu atgal į kareivines su vėjeliu. Viltys žlugo pirmą dieną, kai belaukdama eilės pas gydytoją, jaučiausi ne visai šio pasaulio gyventoja, o kolegos gulintys dėl tų pačių priežasčių šaipėsi: „ tikrai išeisi rytoj“. Gal dėl aukštos temperatūros, o gal iš tiesų taip buvo, gydytojai ir sesutės ėmusios kraują man buvo tiesiog vaikščiojantys ligoninių stereotipai – surūgę veidai, nemalonūs. Mane apžiūrėjęs gydytojas paklausė, ar gėriau vandenį su druska (patarė pabandyti budėjusi seselė) ir aš kvailai nuoširdžiai atsakiau, kad ne. Gavau pasiūlymą, kad galiu gydytis pati, jei nepatinka jų metodai. Nuo to momento supratau, kad kalbėti nelabai verta ir geriau atsakinėti, tik „taip“ ir „ne“.

O po to viskas ėjosi daugiau mažiau sklandžiai. Labai bijojau, kad jei temperatūra ir toliau nekris, tai dingsiu paslaptingai į Kauną, kaip ir vienas kartu sirgusių. Bet aišku, kad ji nukrito. Po savaitės gulėjimo ir tinginiavimo, reikėjo grįžti į realybę. Taip dar savaitei tapau pliusu. Iš pradžių buvo labai gėda, o paskui visai nebesvarbu ir juokinga.

Dabar medpuntkas atrodo lyg tolimas sapnas ir tuo metu vykusios tragedijos tik juokingas atsiminimas. Nors tikrai nenorėčiau ten patekti dar kartą (ne todėl, kad būtų siaubingai blogai, bet juk taip nesmagu sirgti).

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s