Be kojos, bet į priekį

image

Jau trys savaitės esame grįžę iš Pabradės. Sugrįžti į normalų ritmą buvo sunkoka. Kodėl? Nes nebegalima kada panorėjus gulėti lovoje, o ją dar ir kloti reikia kas rytą, galima kasdieną praustis, per tris savaites lengva priprasti prie visai kitos komandos t.y. merginų skyriaus, vėl reikia valyti batus, greičiau valgyti, kopti į ketvirtą aukštą ir t.t.

Pirma savaitė buvo toks adaptacijos ir grįžimo į realybę laikas. O tuo pačiu ir susipažinimas su kitų naujai iškeptų specialistų ginklais. Nepasakyčiau, kad labai gailiuos, jog nesu, pavyzdžiui granatsvaidininkė, nes ginklas sveria 14 kilogramų; per ginklo valdymo testą prašiau instruktoriaus greičiau duoti komandas, nes pečiams tai per sunkus išbandymas. Tuo, manau, viskas ir pasakyta. Kulkosvaidis ir sunkus, ir kietas – nėra nei lengva, nei labai malonu jį valdyti. Taikliųjų šaulių ginklams visas mokslas, daug susikaupimo ir apgalvoto veikimo: vien ką reiškia „išnykti“ miške.

Antrąją savaitę daug laiko skyrėme pratyboms poligone. Pasalos, puolimai, žvalgyba. Per dieną du žygiai į poligoną, dažyti veidai ir ginklų valymas. Buvo tikrai labai įdomu ir intensyvu. Bet dar tiek daug reikia išmokti. Pavyzdžiui, žygiuojame mišku ir pasigirsta švilpukas. Tai reiškia, kad mus apšaudo. Visi puola ant žemės: „Artilerija!”. Pirmą kartą krentu ir aš, o toliau bėgu su visais ir užuot vėl kritusi ant žemės, ieškau patogesnės pozicijos ir iškart girdžiu „Čereškevičiūtė be kojos!”. Taigi kolegos ir mane, ir dar mano kuprinę turi nešti. Trumpą atkarpą, kol vadai nemato, pavyksta pabėgėti savo kojomis, bet klasta greit išaiškėja. O toliau kolegos pluša iš peties, ir įsivaizduoju, kaip mintyse mane keikia, bet ne mažiau nei aš save.

Dar vieną dieną vyko ataka būrys prieš būrį. Pirmąją dienos pusę mes buvome puolami. Gulime tokį ilgą laiko tarpą, kad nors ir šalta, mane pradeda imti miegas. Ir visai netrukus prasideda puolimas. Neturime šovinių, bet suima keista panika. Ne tik, kad nerėkiu, jog matau priešą (taigi visi turbūt mato?), bet dar pradedu ropštis iš savo priedangos – atseit geriau taikysiuosi. Aišku, vadas rėkia: „ką darai?!”, o dėl sulėtintos mano reakcijos greičiausiai būtų baigta su dviem mano kolegomis. Išvada: kol kas vis dar esu tik patrankų mėsai. Puolimas popiet lyg ir sekasi geriau. Bet kas ten žino? „Čereškevičiūte, tave gi nušovė jų taiklusis šaulys!”, o aš: „Tamsta, taigi jį jau gal penkis kartus nupylė mūsų taiklusis“. Visa tiesa paaiškės, kai pratyboms galbūt gausime lazerinę mūšio sistemą su skaičiuojama gyvybe.

Visas tris savaites vainikavo pasivažinėjimas šarvuočiu. Nežinau, kam pasisekė labiau – ar tiems, kurie sėdi viduje, ar iškišusiems galvą. Stovi ir padėtį stebi: vyr. šaulys, taiklusis šaulys ir kulkosvaidininkas. O visi kiti važiuoja uždarai. Todėl, kai kas iš viršaus pasako: „o dabar tai laikykitės“, tai ir įsikimbi tvirčiau ir nepavydi aniems stovintiems, kai šarvuotis statmenai nuo kalno leidžiasi. Dar sako, kad vienus migdo, kitus užsupa. Man tinka abi kategorijos.

Dar buvo ir apkasų užėmimo ir sužeistųjų gabenimo. Kol kas asmenine išvada pačiai sau: daugiau greičio, ištvermės, reakcijos. Nors paaiškėjo, kad mūsų kuopa batalione yra fiziškai stipriausia, aš mažiausiai prie to prisidėjau. Todėl labai puiku, kad dabar turime intensyvesnę fizinio rengimo programą ir vakarais galime savarankiškai sportuoti. Gražu ant popieriaus, bet realybėje viskas daug sunkiau – vis dar nekenčiu bėgimo ir noriu kiekvieną kartą apsivemti. Vakarais irgi neatsiranda stebuklingo pasiryžimo. Gerai, kad kolegos pasidalina bėgimo patarimais, o treniruoklių salėje viską parodo, pamoko, paskatina. Taigi mažais žingsniais, bet viskas juda į priekį.

Kartais viskas atrodo, kaip žaidimas, bet vadai visada primena, kad viską turime suvokti kaip realias situacijas: o kas jei čia būtų tikros kulkos, tikras mūšis? Tad ir važiuojant tuo pačiu šarvuočiu nuo palyginimo su karuselėmis nejučia pereini prie įsivaizdavimo: o kas jei čia esame vežami į tikrą karo lauką? Galbūt tai paskutinis kartas, kai matai savo kolegas? Nors mintys šiurpą keliančios, bet jos verčia stengtis ir galvoti apie kuo geresnį pasirengimą.

P.S. nuotraukoje tik mūsų maskuotės interpretacija, deja, su tokia niekas niekur neišleido.

Reklama

3 mintys apie “Be kojos, bet į priekį

  1. Marija, kiek Tave pažįstu, taip ir turėjo įvykti 🙂 Tikiu, kad ir dėdė Vytas Tavim didžiuotųsi.
    Sėkmės ir ištvermės, o mes nekantriai lauksim Tavo istorijų – puikiai rašai 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s