Pabradistanas (I)

Taip skambiai mūsyse vadinamas Pabradės poligonas. Gal todėl, kad gyvename ten palapinėse ir šiek tiek primiršti civilizacijos? Vienas, nes galbūt bus ir antra dalis, juk ten su šaulio kursu turėtume būti dar penkias dienas. O per pastarąją savaitę įspūdžių tikrai netrūko.

Iš pradžių verta apžvelgti opiausią klausimą – šaltį. Taip, buvo šalta ir net labai. Bet buvo šalta lauke. O toks šaltis, kaip žinia, kankina ir kitus žmones, skubančius į darbus, mokyklas ir pan. Taip, mūsų pečiukas nešildė palapinės, jis greičiausiai labiau pritaikomas mažesnėms temperatūroms. Ir išties vieną naktį teko miegoti džiovykloje. Bet ten buvo taip šilta kaip po karšta Ispanijos saule, o ir skųstis nėra labai kuom, nes tualetas ir prausykla šalia, o tai reiškia, kad nereikia eiti per lauką. Antrąją naktį miegojau didelėje palapinėje, talpinančioje 20 žmonių. Bet ir tai nieko tragiško, nes buvo šilta ir net labai. O trečiąją naktį persikėlėme į savąsias palapines su naujais šildymo prietaisais, kuriose visa savaitę buvo taip karšta, kad miegoti teko net neužsiklojus. O dar, kad ir lauke nesušaltume, visus taškus pasiekdavome bėgte.

O dabar apie patį veiksmą. Pirmoji staigmena atvykus buvo ta, kad šaulio kurse viename skyriuje (mažiausiame vienete) būsime vien merginos. Praėjo tik savaitė, todėl sunku būtų viską absoliutinti, bet kol kas atrodo, kad tai – puikus sprendimas. Todėl ir nuvilti turiu iškart, jei tikėjotės dar vieno pasakojimo apie nesėkmių virtinę. Neatsitiko jokių stebuklų ir netapau per naktį puikiu kariu, nes vis dar uždūstu bėgdama, daug ką darau lėtai ir žioplai. Tačiau viskas truputį paprasčiau, nes skirtumas tarp pajėgumų nėra toks milžiniškas.

Ką veikiame Pabradėje? Vyksta paskaitos ir žinių gilinimas tiek teorijoje, tiek praktikoje, šaudome. Šaudymas yra kažkas tokio! Jei atmestume tą faktą, kad iki taikinių reikia bėgti. Kol kas toliausiai jėgas išbandėme į 300 m – tai tokia tolybė, kur suabejoji, ar išvis taikaisi į taikinį. Šaudėme ir į 200 m, po šio šaudymo instruktoriui pareiškiau, kad greičiausiai net ne į savo taikinį taikiau – klydau. Dar šaudėme naktį, matymo ribose. Pataikiau visus ir norėčiau pacituoti savo instruktorių „Nu, stebuklai!”

Paskaitos dažniausiai vyksta lauke, todėl tenka nemažai pasivolioti sniege, bet, pasikartosiu, šalta dar nebuvo, nes viskas vyksta greitai, bėgte, o dar po pratybų mums griežtai liepiama pasikeisti drabužius.

Dar vienas man svarbus dalykas – čia turime daugiau laiko pavalgyti ir, jei atvirai, maistas gaminamas skaniau. Gal dėl to, kad žmonių mažiau?

Na, ir pabaigai šiek tiek istorijų iš nesąmonių muziejaus. Pirmąją naktį nutiko juokinga, o gal graudi istorija. Į prausyklas buvo iškelti ne visi, nes kai kurios palapinės kūrenamos malkomis, ir jos veikė puikiai. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi, kad grįžus iš ryto atgal į palapinę radome telkšančias dvi balutes dyzelio. Nejaugi pratrūko mūsų bakas? Jau geriau būtų taip buvę, nes ten buvo šlapimo balutės. Kažkas naktį nepasibrangino nueiti iki tualeto, nes juk labai šalta. Kaltininkas taip ir nebuvo surastas. Gal visgi, mums šauktiniams/savanoriams, reiktų patiems labiau pasitempti prieš skundžiantis kaip viskas blogai?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s