Beretės

Tai toks žalias blynas, prie kurio prisegus Geležinio vilko ženklą, apliejus vandeniu ir štai tokį šlapią daiktą suminkius pagal savo galvos formą išeina net labai elegantiškas galvos apdangalas. Gaila, kad negali jo tiesiog imti ir gauti, oi ne.

Kurį laiką vyko paspėliojimai, ką reikės įvykdyti, kad užsitarnautume beretę. Turbūt Šlovės takas?

Ir ką gi – lieka 3 dienos iki ramių Kalėdų švenčių. Pirmadienio vakaras. Lauke žygiuojame ir skanduojame.

Skanduodami bėgame ar gal labiau risnojame tokiu greičiu, kuris net man yra įkandamas. Ir staiga visi kaip pašėlę pradeda lėkti iš aikštės link stadiono. Aš jau nebe rikiuotėje, nes dūstu. Įveikiame kelias vietines kliūtis ir grįžtame į aikštę. Aš vis dar bėgu paskutinė, rėkia: Čiaaaa tik pradžia, ką paskui darysi?! Bet pasirodo, kad beretes užsitarnavome. Cha, keistai lengva viskas. Bet atėję į kuopą gauname saują žemių – naująsias beretes. Spekuliacijos pasiekia aukščiausią lygį: ar iš ryto eisime Šlovės taką? O gal veiksmas prasidės jau naktį. Pasklinda gandas, kad žadins 2 nakties. Štai todėl prabundu kas valandą ir neramiai dairaus.

Pašoku lovoj: 5 val. 15 min. Ir nieko, miegame kaip miegoję. Atsisėdu lovoj. Ir beveik tą pačią akimirką į kambarį prisistato vadai. „Merginos keliamės! Greitai! Veidus išsidažot!“

Gaila, kad dauguma įsimintinesnių įvykių galiu pasakoti, tik per kažkokią miglą, o ir šis ne išimtis. Apsirengę ir išsidažę veidus kartu su visa kuopa lekiame į poligoną. Aš jau pirmais žingsniais nepalaikau tempo ir girdžiu savo pavardę.

Krentame į balą – atsispaudimai ir susilenkimai. Vėl bėgte, aš bėgu priekyje savo skyriaus, nes bėgu lėčiausiai, o dar viena pora turi nešti rastą.  Vėl krentame į balą, o ten jau ta pati programa tik su rastu. Tada ir man tenka jį šiek tiek nešti. Kažkuriuo metu einame žąsele, tada šliaužimas į kalną. Tuo metu į mus leidžia dūmus, bet ir tai daug geriau nei bėgimas kiaurai permirkusia uniforma.

Vėl susilenkimai, vėl bėgimas, vėl žąselė. Plaučiai rodos kovoja už gyvenimą, o aš pasiduodu. Niekas negali atsilikti, todėl kažkokį laiko tarpą mane neša pasikeisdami ant kupros. Dėl ko man paskui buvo baisiai gėda, nes sunku buvo visiems ir štai aš viena ištižėlė. Vienu metu krentame su kolega kažkur į krūmą, jis atsiprašinėja, nes krito ant manęs, o aš turiu tik vieną mintį: jėga, gavau akimirką pogulio.

Pribėgame upelį, čia lendame per betoninį kanalizacijos žiedą – regis, taip jie vadinami – ir tada brendame ir vis brendame. Batai pilni vandens, bet šaltį jaučiu tik labai trumpą akimirką, kažkaip jau mažai kas svarbu. Brendame ir vis brendame. Prieiname dar viena tokį žiedą ir man rėkia: Čereškevičiūte, nelendi! Aš dar lyg bandau prieštarauti, bet vis tiek apeinu aplink. O ką tuo metu veikia kitos mūsų kuopos merginos? Jos ne tik kad bėgo ir nei kiek neatsiliko, bet gavusios tokį patį liepimą, rėkia atgal, kad „mes kariai, mes komanda“ ir lenda. Taigi, ta kliūtis buvo dar vienas momentas, vėliau persekiojęs mane prisiminimuose.

Pagaliau galime išlįsti iš upelio ir turime kopti į kalvą. Primenu, kad batai pilni vandens, šlaitas kažkoks molėtas, o kalnas man atrodo neįveikiamai status. Kabinuosi už šakų, bet kojos slysta. Vadas rėkia: Čereškevičiūte, kabinkis už kitos šakos! Galvoju: velniop visa tai, krentu atgal į upelį. Bet tada iš galo pastumia kolega, ir aš kažkokiu būdu pasiekiu kalno viršų. Užlipęs turi bėgti vietoj, kad nesušaltum ir šiaip palaikytum tempą. Aš kaip ruonis, išmestas ant kranto, nuvirstu ant rąsto ir nejudu. Tada ant manęs jau rėkia visi. O man tai nė motais, nes rąstas toks patogus ir minkštas. Atsistoju, bet kojos nebekyla, tad tiesiog judinu rankas, o gal kažkiek ir mindžikuoju.
Na, o kas vyko toliau, tai jau tikrai nepapasakosiu logiška seka, nes atsimenu tik epizodus. Bėgame toliau. Aš po truputį atsilieku ir atsilieku vis labiau. Kažkur laukuose pribėgame mašiną. Rėkia: Čereškevičiūte, sėsk! Aš: nesėsiu! Man atrodo, kad nuo tada, o gal jau ir iš anksčiau, su manim bėga vienas iš vadų ir jis vis man rėkia, kad bėgčiau, kad galiu. Galbūt haliucinacija, o gal taip buvo iš tiesų, vienu metu iš kito šono pribėga kuopos vadas ir liepia man sėsti į tą mašiną. Ir aš jau viena koja ten, bet ji ima ir nuvažiuoja. Ir kaip gerai, kad taip nutiko. Taigi ir kuopos vadui belieka mane paraginti bėgti toliau. O iš kitos pusės girdžiu: Matai, net kuopos vadas tau sako, kad gali, tai bėėėėėėk, Čereškevičiūte!

Bet aš nebeturiu plaučių, o protas atsisakęs, tad tik veblenu: taip bėgu, va bėgu. Nors vos judu. O galiausiai ir mane lydintis vadas praranda viltį ir neberėkia, o tik sako: tu gali, tu įveiksi šitą trasą, tu tik pareik. Nors gal ir tai mano haliucinacijos buvo?

Grįžau, paskutinė, bet grįžau. Ačiū dar kartą žmonėms, kurie susidūrė su manim tame 2 su puse valandos take ir vienaip ar kitaip man padėjo ir tiems, kurie buvo su manim po to.

O dabar apie svarbiausią istorijos veikėją – vandenį arba apie tai, kad troškulys tikrai yra viskas. Iš ryto mane visada labai troškina, o kai taip atsikėlėme, nespėjau išgerti vandens. Ir gal viskas būtų atrodę mažiau siaubinga, jei taip labai nebūčiau norėjusi vandens. Brendant upeliu, rėkiu kolegoms: aš gersiu! Jie man rėkia negerti, bet vos tik nusisuka, aš nusiimu purve permirkusią pirštinę ir su murzina sauja pasemiu vandens ar Ruklos kanalizacijos. Deja, burnoje jaučiu tik smėlį – nepavyko. Ir vienu metu, jau kai esu nepataisomai atsilikusi nuo visų, klausiu su manimi einančio vado: Tamsta, ar galiu atsigerti iš balos? Ir šiame klausime nėra nei kiek juoko. Aišku, leidimo negavau.

O beretės mūsų gražios. Ir visgi šis kliūčių ruožas tėra dalis viso paveikslo: beretes užsitarnavome, nes pabaigėme bazinį karinį kursą. Dabar esame ir jau visiškai oficialiai Vaidoto bataliono dalimi, nes davėme iškilmingą Vaidotėno priesaiką.

Drąsa, ištvermė ir Tėvynės meilė tevadovauja mums!

Reklama

7 mintys apie “Beretės

  1. Labas Marija,
    skaitau ir juokiuosi (ne iš Tavęs, o iš situacijų) ir taip gera ir miela skaityti. Sunku Tau čia ir dažnai norisi pasiduoti, bet Tu laikaisi. Laukiu tolesnių įrašų ir negaliu apsakyti kaip noriu sužinoti ką iš Tavęs kariuomenė “užaugins“. Nepamiršk tikėti savimi (savo kūnu irgi) ir ateis diena, kai pati save nustebinsi.

    Patinka

  2. Jėzau Marike, viską skaičiau ir laukiau tos vietos su balute. iiir.. ant galo ji buvo. JES! vėl juokiaus taip, kaip pirmą kartą!

    Patinka

    1. Marija, skaityti gerai, kol nepamatai “netūrėti“ ir panašių klaidų, būkit maloni, pasistenkit mažiau gramatinių klaidų daryti.
      Tik jei ėjote tarnauti populiarumo siekdama, tai nusivilsite, tikiu.
      Sėkmės tarnyboje.
      Tomas

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s