Kvartalinių džiunglės

Mūsų gyvenimas Rukloje būna pažymėtas įvykiais, kurie yra tarsi atskaitos taškai laiko skaičiavimui. Visai nesvarbu, ar šiandien pirmadienis, o gal antradienis. Daug svarbiau, kada šaudysime, eisime į mišką ir pan.

Šią savaitę laikas skaičiavosi iki orientacinio žygio poligone. Smagu, kad ėjome be kuprinių, ne po vieną ir poromis. O visa kita jau istorija.

“Šį kartą reikės rimtai susidraugauti su šiaure ir visais tais kvadratėliais bei linijomis žemėlapyje“- galvoju. Tarkim, dieniniame žygyje tai beveik pavyko. Visai smagu blūdinėti po mišką ir ieškoti taškų. Mano kolega akivaizdžiai geriau orientavosi ir viskas sekėsi daugiau mažiau sklandžiai. Vieną tašką pražiopsojome, bet galų gale suradome ir į duotą laiką lengvai sutilpome. Nesutikome ir kontrolierių, kurie galėjo iš mūsų atimti mažiausiai pusvalandį brangaus laiko ir išvis abejojome, kad tokie buvo. Tik grįžus į dalinį sužinojome, kad jie dar ir kaip buvo. Ir ne šiaip sau tingiai gaudė karius, o lakstė po teritoriją džipu ir iš jo kaip tigrai šoko, bėgo ir čiupo. Pasisekė!

Naktinis žygis jau tarsi iš kito pasaulio. Šiek tiek bijau tamsos, todėl pradžioje vaidenasi visokie nebūti monai, o dieną trypti takeliai, jau visai kiti ir neatpažįstami. Visur kliūnu, nespėju. Pasibaigė žibintuvėlio baterija, o iš kur man žinoti, kad reikėjo pasiimti atsarginę? Keikiu savo blondinišką galvą. Pykstamės su kolega, nes jis supranta, kad šitie keliai jau mūsų eiti, o aš nieko nesuprantu ir vis prašau palaukti, nes kliūnu ir dar kartą kliūnu. Pasiekus antrą tašką apsižiūrime, kad pametėme maršrutų kortelę arba kitaip tariant kortelę su visais taškais, atstumais ir pan., kuri yra mūsų atsiskaitymas vadams. Negana to, tolumoje nušvinta kontrolierių žibintai. Bėgame į krūmus, krentame ir visai netrukus girdime: “O žiūrėk ir ten šviečia“. Pamatė! Tada: “Ei nebijokit, mes čia kitas kursas irgi einam į žygį“. Puiku, bet gaištame brangų laiką. Beje, esame matomi, nes visi žygeiviai turi dėvėti apsaugines liemenes.

Kelias iki kito taško veda atgal per pelkes. “Aš pro ten tikrai nebeisiu“, – sakau kolegai. Ir jam belieka pritarti, nes atrodau labai pikta. O dar ta pamesta kortelė. Pykstame vienas ant kito, todėl nepasiskaičiuojame atstumų ir nuėję gerą gabalą suprantame, kad net neįsivaizduojame, kur sukti toliau.

Sutinkame pakeleivius ir tai puiku, nes jų taškas netoli mūsų. Ir visai neįtikėtinai: “O, čia Čereškeviciūtė! Taigi radom jūsų kortelę“. Žygis vėl įgauna kitų spalvų.

Toliau einame kartu, pasiekiame gyvenvietę, pasivaikštome kažkokiais kiemais, bet tikslu nei iš tolo nekvepia. Einame keliu, vėl sukame į mišką, braidome po krūmynus ir šakas – nieko. Mane vėl po truputį supa panika, vis pazyziu, kad reikia jau skambinti, kad jau pasiklydome. Kolega nepasiduoda, tad toliau keturiese braidome. Ir štai pagaliau randame vieną, o paskui ir kitą tašką. Išsiskyrę su pakeleiviais, toliau atidžiai skaičiuojame žingsnius, tad kitus taškus sekasi pasiekti gana nesunkiai. Laikas neišvengiamai senka, šiokia tokia įtampa išlieka. O dar kontrolieriai. Į vieną tašką taupydami laiką einame tieisog skersai atviru lauku, taigi puikiai matomi ir pagaunami. O prie kito išgirstame džipą ir vėl bėgte į tankmes. Nepastebėjo.

Paskutinis taškas. Miške esame jau penkias valandas, todėl kolegai sakau, kad nebesvarbu, ar pagaus ar ne. Drąsiai einame keliu, o kadangi abiejų žibintuvėliai tai veikia, tai ne, o maniškis dėl to velnio neštos, beveik pasibaigusios baterijos išvis beveik nešviečia, tai karts nuo karto pasinaudojame ir telefono prožektoriumi.

Šiek tiek pablūdiję randame ir paskutinį tašką. Lieka valanda sugrįžti namo. Beveik bėgte atgal. Pakeliui sutinkame ir kitus karius, grįžtančius į dalinį. Nežinau kaip, bet mums su kolega labai pasisekė ir vėl, nes sutiktieji pasakoja, kažkokias fantastines istorijas. Vieni buvo pagauti kontrolierių ir pervežti į kitą vietą, kiti lakstė nuo jų, pakeliui pametė, sulaužė ekipuotę, patys krito į visokias duobes ir apkasus, lipo per dalinio tvorą. Atrodo, kad aplink vyko veiksmo filmas, o mes su kolega jį tiesiog apėjome.

Kitas rytas sunkus, nes miego teko apie 4 su puse valandos. Atsikėlus laukia dvi staigmenos: nauja draugė net mėlyna pūslė, nors čia kol kas nei vienos netūrėjau ir tai, kad kol mes keliamės grįžta paskutiniai žygeiviai.

Apibendrinant visus čia supasakotus nutikimus, norėčiau parašyti priminimą ir sau: kuo mažiau pasiduoti blogoms emocijoms ir panikai, nes jai čia visai ne vieta.

3 mintys apie “Kvartalinių džiunglės

  1. Gal būtų galima daugiau informacijos.Nuo pat pradžių kas paskatino eiti ir pan. Nuo a iki z,būčiau dėkinga.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s