Išėjo į mišką

“O jūs pasiimėt paketų? Nes bičai tai jau įsidėjo“, – pasakė kolega mums merginoms. Klausė jis būtent apie tuos, moterų naudojamus. Turbūt tai pirmas ir paskutinis kartas, kai girdėjau tokį klausimą iš vaikino ir vienintelis juokingas dalykas susijęs su mišku. Paaiškinimas: paketai reikalingi sugerti iš batų drėgmę, kai eini miegoti.

Apie ėjimą į mišką girdėjome kasdien likus bent savaitei. Vadai trynė rankom ir sakė, kad pagaliau bent kiek priartėsim prie tikrosios kariuomenės, o mane vis labiau supo įtampa. Juk niekad nesu ėjus į tokį žygį, nešusi tokią kuprinę ir net krovusis jos, o krautis man patinka visko sumetimo būdu.

Panikos lygis pasiekė aukščiausią tašką iš vakaro. Viskas krito iš rankų, kuprinė buvo be proto nepatogi, bėginėjau po kuopą kaip višta  su nukirsta galva ir klausinėjau klausinėjau ir vis klausinėjau.

O toliau viskas tik epizodais.

Kuprinė jau ant pečių, atrodo, kad kojos ir nugara tuoj luš, bet dar tik pradžia. Išsidažom veidus ir pirmyn.

Pamenu, kad mokėmės statyti pastogę ir aš savo abiem kairėm rankom kažką surenčiau, o tas kažkas esant blogesniam orui būtų sugriuvęs ir naktį praleidęs vandenį man ant galvos.

Apkasų kasimas. Visai neblizgu ir čia, bet mano kolega pluša iš peties. Jis aukštas, o apkasas stovimas.

Kitas blyksnis-su ginklu rituosi nuo kalno, girdžiu: “Čereškevičiūte vėl į krūmus rities!“. Tada šliaužiu, ropoju, batai atsirišo, jie pilni žemių; rėkia “greičiau, kariuomene, greičiau!“

Vakaras. Mano budėjimas po pusvalandžio tad ramiai ruošiuosiu miegui po jo. Valandų – prieš 12 nakties. “Būry, kelt, judam!!!“, aplink viskas nušvinta nuo siganlinių raketų, aš desperatiškai grūdu savo miegmaišį, bet jis tik dar labiau pučiasi. Tuo tarpu aplink mane vyksta veiksmas, riksmai, šviesos. Visi išsirikiavę, o aš ir man padedantis kolega vis dar prie mano kuprinės. Padeda man ją užsidėti, stoju į rikiuotę, bet pirštinės liko. Randu vieną ir bandau nusiraminti, žygiuojam, bet kažkas ne taip: visi su kastuvais, aš be. Kažkas iš vadų grįžta man jo paimti, bet aš jau atsilikusi nuo rikiuotės, turiu pasivyti ją bėgte. Čia jau beveik ima isteriškas juokas, nes bėgti aš negaliu, juk su tokiu svoriu vos kojas pavelku. Bet vėžlio greičiu prisijungiu.

Prasideda smagumai, nes prieiname pelkę. Kojos sminga, kuprinė spaudžia ir neilgai trukus aš jau su keliais bandau balos gylį. Kolegos mane traukia.

Pasiekiame vietą. Tai toks pusiau pelkynas, čia ir miegosime. Sunkiausia dalis: persirengti miegui, nes lauke minusas. Kažkaip stebuklingai netikėtai randu visus man reikiamus daiktus ir guliu susirangiusi miegmaišyje kartu su ginklu, rūbai po miegmaišiu, batai po galva. Šalta, baisiai šalta, bet miegas nugali, neramiai vartausi kelias valandas.

Tik tiek jų ir skirta, nes šūviai žadina, keliamės. Išlysti iš miegmaišio labai sunku, batų šniūreliai suledėję, atrodo, kad rišantis suluš.

Laukia nelengva diena, nes eisime į orientacinį žygį, o aš į kuprinės pusę jau nebenoriu žiūrėti.

Einame, ieškome taškų, aš žiūriu į žemėlapį, pamenu ką mokėmės, bet miškas ir orientavimasis jame man atrodo kaip kažkoks pasakiškas pasaulis. Kolegos žiūri į jį ir lengvu rankos mostu taria: “Eisime ten“. Aš tuo gal ir stebėčiausi, bet esu užsiėmusi nugaros skausmo analize ir apmąstymais, kada pavyks ilgėliau šveisti kuprinę į žemę. Vadas mums primena, kad kiekvienas žingsnis, kiekvienas krūmas svarbus. O kai ateina mano eilė vesti skyrių, džiaugiuosi radusi šiaurę. Pykstu ant savęs, nes einu lėtai ir stabdau visus, kolegos man kiekvieną kartą padeda užsidėti kuprinę ir net batus užsirišti!

Pietūs. Sako, kad liko nueiti 7 km. Mano nuotaika puiki, nes nesitikėjau nueiti ir tiek.

O tada sužinome, kad rengsime kitiems skyriams pasalą. Ore tvyro, toks smagus laukimas. Aplink sukinėjasi metalo surinkėjai, jiems pasala nė motais. Tik prasidėjus šūviams jie lyg paklaikę krenta žemyn ir stveriasi sau už galvų. Mes į juos nekreipiame dėmesio, nes šoviniai mokomieji. Pasala pavyko, susėdame jos aptarti, o mano kolegė sako: man rodos, jau trauksime namo. Aš nesutinku, nes juk dar liko 7 kilometrai.

Pajudame ir tikrai į batalioną. Jėėė! O vis tik sunkiausia buvo užlipti į ketvirtą savo gyvenamą aukštą.

Žygis baigtas, jausmas fantastiškas. Tiesa, kūnas kitą dieną sakė, kad buvo išmestas iš ketvirto aukšto ir dar paspardytas

image

1 mintis apie “Išėjo į mišką

  1. Marija, tu esi super šaunuolė!!! Vieną dieną, paskaičiusi tavo blogą, sakau vyrui: eisiu ir aš į kariuomenę :))

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s